„Interesas- Kėdainiai“. Visas interviu su laidos svečiu Henriku Vaicekausku

Henrikas Vaicekauskas.

Sveiki, šiandien Centro FM eteryje ketvirtoji tiesioginė laida Interesas-Kėdainiai. Su Jumis ateinančią valandą būsime mes, laidos vedėjai Justina Gikniūtė-Kočetova ir Kęstas Šlama. Ši laida tiesiogiai transliuojama kas antrą trečiadienį, o kas antrą savaitę kartojama. Radijo klausytojams primename, kad visiems laidos svečiams pateikiami klausimai nėra iš anksto derinami su pašnekovais.

Klausimus laidos svečiams galite pateikti po laidos anonsu radijo Feisbuko paskyroje komentaro forma arba siųsti elektroniniu paštu justina@centrofm.lt iki laidos pradžios. Siųsdami elektroniniu paštu galite nurodyti ar norite likti anonimiški.

Mes su Kęstu po kiekvienos laidos stebime klausytojų reakcijas viešoje erdvėje, taip pat gauname atsiliepimų asmeniškai, tad tuo galime ir pasidžiaugti, kad atgalinis ryšys didėja, Kėdainių rajono gyventojai vis labiau domisi politine situacija rajone. Tai parodė ir šiandienos įvykis man užsukus į turgų – priėjo moteriškė, prisistatė Genute ir palinkėjo, kad kuo ilgiau gyvuotų mūsų laida, nes mes klausiame tai, apie ką visi kalba tyliai, tačiau nedrįsta paklausti viešai, kad pabodo žiniasklaidoje skaityti, cituoju: „išpudruotos liaupsės vienam ar kitam valdininkui arba visiškos pamazgos, o tiesos ieškoti tenka patiems”. Taigi, Kęstai, galime pasidžiaugti tuo, kad žmonės pradėjo busti ir siekti objektyvios informacijos.

Ką gi, šiandien studijoje mes turime svečią – Kėdainių rajono švietimo pagalbos tarnybos vadovą bei Lietuvos krikščionių demokratų Kėdainių skyriaus vadovą Henriką Vaicekauską.

Pokalbį pradėsiu nuo provokacijos. Vyriausiosios rinkimų komisijos puslapyje apie Jus pateikiama tokia informacija: 1995 m. buvote išrinktas į Kėdainių rajono savivaldybės tarybą (vienam mėnesiui savo noru buvo atsisakėte tarybos nario mandato). 1996 m. kandidatavote į Lietuvos Respublikos Seimą kaip Lietuvos liberalų sąjungos kandidatas. Lietuvos politinėje padangėje pasidarė įprasta keisti politines pažiūras, ieškoti geresnių pasiūlymų ar tiesiog perėjimo būdu turėti ryšininkų kitose partijose. Kaip buvo Jūsų atveju, kad buvote Liberalų sąjungos nariu, vėliau tapote konservatoriumi?

H.V. Dar kartą sveiki. Pirmiausia turėčiau paliudyti, kad klausimų neturiu ir tai ką pasakė vedančioji Justina yra tiesa. Politinės pradžios formulė buvo labai paprasta. Aš buvau vienas iš tų, kuris 1990 metais kūrėme Kėdainių liberalų skyrių. Buvau pirmasis liberalų vadovas ir buvau apsvaigęs nuo liberalizmo idėjų. Man atrodė, kad tai yra tikroji politinė ideologija, kurios reikia Lietuvai, šaliai. Tokie žodžiai kaip „laisvė“, valstybės nesikišimas į žmogaus asmeninį gyvenimą atrodė tikrąja tiesa. Dabar žvelgdamas į 25 metų retrospektyvą, į nueitą kelią, pasakyčiau labai paprastai – jaunystėje visi privalo būti liberalai. Kai tu bręsti, augi, kai įgyji patirties, supratimo apie šį pasaulį, tu neišvengiamai tampi konservatoriumi, tau yra svarbios tokios vertybės. Tau yra svarbi tradicinė šeima, istorinė atmintis. Mano brandos kelias toks ir buvo. Aš vėlai brendau. Nors man atrodė, kai man buvo 25-eri, 30, kad aš viską suprantu, kad aš viską išmanau. Dabar tai tikrai juokinga.

Tai kada tapote konservatoriumi? 

Laidos vedėjai – J. Gikniūtė-Kočetova ir K. Šlama.

H.V. 2008-ais metais. Kai liberalai 1996 ar 1997 metais skilo, tai aš taip ir atsitraukiau, nebeturėjau jokių sąsajų su partine veikla, darbavausi tik švietimo srityje, su politinėmis partijomis neturėjau nieko bendro. 2008-aisiais metais atėjo toks giluminis suvokimas, kad aš privalau, aš turiu, aš noriu tapti Tėvynės sąjungos partijos nariu ir nuo to laiko esu. O jei kalbėti apie vadovavimą Kėdainių skyriui, tai bus dabar 1,5 metų kai aš esu išrinktas Kėdainių TSLKD skyriaus pirmininku.

Ir kaip vertinate tuos 1,5 metų vadovo poste – ką pavyko nuveikti per tą laikotarpį, ar kažkur matote trūkumų, kažko nepadarėte, nepavyko?

H.V. Klausimas ne iš lengvųjų.

Tai labiau šabloninis klausimas. Visiems užduodame.

H.V. Kai kandydavau į skyriaus pirmininkus, sakiau, kad man yra labai svarbu telkti žmones, man yra labai svarbu, kad mes visi kartu kalbėtume ir spręstume klausimus, kurie yra svarbūs mūsų skyriui, kad mes atstovautume tas vertybes, kurias programuoja mūsų partija. Nuoseklumas ir šito laikymasis man yra labai svarbus. Aš tikrai drąsiai galiu pasakyti – taip, mūsų skyrius, mūsų partija yra ta organizacija, kur visi klausimai yra sprendžiami kolegialiai. Mes turime 2 rajono tarybos narius, mes siekiame, mes norime, kad jie, priimdami vieną ar kitą sprendimą būdami koalicijoje, taip pat nepamestų mūsų partijos vertybių, mūsų įsipareigojimų ir tam skiriame didžiulį dėmesį. Vertinti yra labai sunku, bet jei palygintume 2012 metų rinkimus į Seimą Kėdainių vienmandatėje ir 2016 metų rinkimus Kėdainių vienmandatėje, tai mes 2012 metais gavome maždaug 2100 balsų, o 2016 metais 1000 balsų daugiau. Man tai yra ženklas, kad pasitiki mumis, kad žmonės vertina mus. Mes jaučiame po truputį skyriaus didėjimą – prie mūsų prisijungia nauji žmonės, nedaug, po vieną, po du per vieną mėnesį, per du mėnesius, bet augimas yra. Šiandien mes turime 230 partijos narių skyriuje.

Bet jei kalbėtume apie savivaldos rinkimus, Jūsų partija ne taip sėkmingai pasirodė, vos 6 proc. rinkėjų balsų, dvigubai mažiau. Kaip manote – kodėl tokie rezultatai? Gal ši partina neturi visuomenei priimtinų lyderių skyriuje?

H.V. Sąrašo pirmasis penketukas yra labai svarbi dalis kalbant apie žmonių pasitikėjimą, apie tuos balsus, kuriuos mes norėtume gauti. Taip, čia yra mūsų problema, kad savivaldos rinkimuose mes neturėjome stiprių lyderių ir čia yra pagrindinė priežastis kodėl mes turime tik 2 vietas rajono taryboje. Kaip tik vakar skaičiau radijo interviu su rajono meru. Jam vadovauti rajono tarybai koalicijoje iš tikrųjų yra sudėtinga. Jis užsiminė apie mūsų partijos narį Rimgaudą Rimošaitį, kuris kaip meras sako, kad neaišku kur jis kartais būna pozicijoje, kartais valdančiojoje. Mes jaučiame tokį blaškymąsi. Mes nesame tobuli, deja yra pas mus tokių žmonių, bet stengiamės, kad to nebūtų, bet žmogus yra žmogus. Kai žmoguje nėra brandos, kad jis būtų nuoseklus, kad jis laikytųsi susitarimų. Jei tu esi koalicijoje, tai tu esi koalicijoje, tu neturi teisės elgtis kaip opozicija, turi rasti tuos būdus, kad tuos klausimus, kurie kyla, galėtum išspręsti.

Kaip Jūs manote ar 2 Jūsų tarybos nariai tinkamai atstovauja skyrių?

H.V. Jie daro viską pagal savo galimybes, pagal savo jėgas. Visada galėtų būti geriau ir čia, ir kitur. Visada norėtųsi, kad būtų geriau. Bet šiandien turime tokią situaciją – jų darbą galima vertinti, jie tai daro pagal savo galimybes.

Priimant vienus ar kitus sprendimus, vieną ar kitą poziciją – ar jie derina su skyriumi, ar jie yra tiesiog absoliučiai nevaldomi, neatskaitingi partijos skyriui ir vadovaujasi savo vidinėmis nuostatomis ir įsitikinimais?

H.V. Skyrius daro įtaką. Mes kiekvieno mėnesio pabaigoje artėjant eiliniam rajono tarybos posėdžiui rengiame skyriaus tarybos posėdžius, kuriuose dalyvauja ir mūsų skyriaus tarybai priklausantys 2 partijos nariai Rimgaudas Rimošaitis ir Onutė Šulcienė. Mes kviečiamės juos, mes su jais kalbame. Jie pristato kokie klausimai bus svarstomi, kas yra aktualu. Taip pat mes norime padėti mūsų tarybos nariams atrasti patį optimaliausią sprendimą ir, kad tai derėtų ir su tam tikrais koalicijos įsipareigojimais. Aš galiu kaip pavyzdį pasakyti: paskutiniame rajono tarybos posėdyje buvo planuojamas pateikti sprendimas dėl aplinkos tvarkymosi šalia daugiabučių. Savivaldybės administracijos sudaryta komisija parengė projektą. Mūsų tarybos narys savo iniciatyva pateikė alternatyvą. Mes rinkomės į skyriaus tarybos posėdį, svarstėme. Mano asmeniniu požiūriu, mūsų tarybos nario Rimgaudo Rimošaičio parengtas alternatyvus projektas daugiau sudaro sąlygų atsirasti tinginystei, netvarkai ir nesitvarkymui. Aš asmeniškai sakiau ne, tokio alternatyvaus projekto tu negali teikti. Bet, bet.. jis yra tarybos narys, jis turi tą teisę. Kiek žinau, sprendimas buvo priimtas kitas, nesvarstyta, atidėta, o meras organizuos, o gal jau pradėjo organizuoti gyventojų apklausą šiuo klausimu.

Tai Jūs kažkokių svertų paveikti jų vienus ar kitus veiksmus nelabai turite?

H.V. Pagrindinis svertas – jei mūsų deleguotas ir žmonių išrinktas rajono tarybos narys su savo pozicija, siūlymais prieštarauja mūsų partijos vertybėms arba konkretiems koalicijos įsipareigojimams, tai vertas yra. Mes galime priimti sprendimą savo skyriaus taryboje, mes galime kreiptis į centrinę valdžią į priežiūros komitetą, bet čia turėtų būti labai rimti ir aiškūs neatitikimai tarp partijos vertybių, tarp to, ką mes kaip politinė bendruomenė propaguojame. Bet tokių atvejų nėra buvę. Dėl tokių smulkių (neatitikimų) kalbamasi, klausiama, įtikinėjama, ieškoma geresnio sprendimo.

Priminkite mums, Henrikai, kokia tvarka partijos viduje deleguojami nariai į savivaldos rinkimų sąrašą?

H.V. Vyksta reitingavimas. Partijos nariai reitinguoja žmones. Skyriaus primininkas, kaip ir centrinėje valdžioje, turi galimybę per kelias pozicijas kilstelėti arba sukeisti. Jei konkrečiai reikėtų pasakyti, negalėčiau atsakyti į tą klausimą. Principas kaip rinkimuose – partijos nariai reitinguoja ir tie, kurie surenka daugiausiai balsų, kyla į sąrašo viršų.

Vadinasi, jie turi pakankamai nemažą partijos narių palaikymą.

H.V. Turi palaikymą. Bet galutinį sprendimą daro visuotinis susirinkimas. Ten yra priimamas sprendimas, ten galima diskusija, ten yra galimybė koreguoti. Jei būtų matoma, kad neteisingas sąrašas, ten galima priimti sprendimus, kad to nebūtų.

Henrikai, stebint iš šono skyriaus veiklą – jaučiasi jos susiskaldymas. Tai klaidingas įspūdis ar vis tik yra šiokio tokio susiskaldymo?

H.V. Ką turite omeny „susiskaldymą“?

Ne tai, kad nuomonių skirtumas, bet matosi, kad vykdant tam tikras veiklas dalis žmonių tiesiog atsijungia, elgiasi pasyviai ir tokiu būdu demonstruoja tam tikrą poziciją, nepalaikymą.

H.V. Mes, kaip politinė organizacija, mes nesame sala, nesame kitokie. Pas mus yra tas pats, kas ir visuomenėje. Yra kitokia nuomonė, yra nepalaikantys, yra oponuojantys. Taip, per tuos 230 žmonių yra vienas kitas, bet tai yra vienetai. Mūsų skyriaus taryba reguliariai renkasi į posėdžius, svarstomi klausimai, kurie yra mums svarbūs – ar tai būtų siūlymai savivaldybės administracijai, ar tai būtų siūlymai mūsų tarybos nariams, kad jie darytų tam tikrą sprendimą. Ten tikrai to nėra, mes visada randame susitarimą. Kartais tokių daugiau aštresnių kampų yra su mano minėtu tarybos nariu, čia mes turime problemą. Galbūt kažkas galėtų sakyti, kad mūsų partijoje yra daug vyresnio amžiaus žmonių – taip, yra. Bet man tai yra labai vertingas dalykas, nes gyvenimiška patirtis yra be galo svarbi. Kartais sulauki tokių pasiūlymų ar idėjų, kurių taip neatrastum.

Beje, koks yra partijos skyriaus narių amžiaus vidurkis, apytiksliai?

H.V. Nežinau, bet jei reikėtų vidutiniškai pasakyti, turbūt būtų panašiai kaip mokykloje didžioji dalis mūsų rajono mokytojų – 39 procentai mokytojų amžius yra nuo 50 iki 60 metų. Mūsų partijoje, mūsų skyriuje tas amžiaus vidurkis būtų galbūt net didesnis.

Čia kaip minėjote, kad branda ateina su amžiumi, tai jau tokie visi subrendę.

H.V. Prisiminiau Aleksandro Alekseičiko pasakymą „Vieni žmonės įkrenta į senatvę, o kiti pakyla iki jos“. Tai mūsų skyriuje yra iki senatvės pakilusių žmonių. Pavyzdžiui, mano pavaduotoja Irena Staniskauskienė – niekas neįtartų kiek jai yra metų, nedrąsu būtų viešinti. Neretai sakau, kad kartais dvidešimtmetis gali būti senesnis už tą, kuriam yra 80. Ne amžius lemia. Bet jei žmogui niekas neįdomu, jei jis neturi žingeidumo, jei jis neturi smalsumo, jei jam yra tas pats, jis jau yra pasenęs. Priešingai, kai žiūri į 70-metį, 80-metį, kuris eina, kuris domisi, kuris naudojasi Feisbuku, kuris parašo komentarą, tai yra mūsų jaunimas, nors metų jiems yra daug.

Dar kartą grįžtant prie savivaldos ir Seimo rinkimų rezultatų, jei lygintume, mano nuomone tai greičiausiai susiję su tuo, kad rezultatais Seimo rinkimuose buvo dvigubai didesnis, nes partijos centrinė vadovybė pakankamai atsinaujino, iš esmės. Ar partijos skyrius turi vidinės motyvacijos ir kažkokią strategiją kaip atsinaujinti kokybiškai, pritraukti naujų narių, ir netik pritraukti, bet ir juos išvesti į priekį, vietoje senų veidų, kaip tai iš dalies padarė centrinė partijos vadovybė ?

H.V. Centrinės valdžios priimti sprendimai palengvina įstojimą į partiją. Jei anksčiau reikėjo 2 rekomendacijų, dabar užtenka žmogaus prašymo, kuris yra pateikiamas skyriui. Tu gali būti skyriaus nariu, gyvendamas ir ne čia. Skyriaus taryba svarsto, pati procedūra supaprastinta. Durys pas mus yra atviros, mes kviečiame, ateikite. Mes norime, kad mūsų partijoje, mūsų politinėje bendruomenėje būtų žmonės, kuriems tai yra svarbu istorinė atmintis, tradicinė šeima, krikščioniškos vertybės. Mes kviečiame, mes norime. Aš, asmeniškai, labia norėčiau, kad prie mūsų prisijungtų daugiau žmonių. Tai ypatingai svarbu mums Kėdainiuose.

Tai praktiškai Jūs matote skyriaus atsinaujinimą naujais žmonėmis? Artėjant kitiems tarybos rinkimams nematote kandidatų tarp dabartinių skyriaus narių?

H.V. Ne, priešingai, pagrindą arba branduolį yra mūsų skyriaus nariai turi sudaryti sąraše.

Bet Henrikai, ar nejaučiate, kad tas sąrašas nėra pakankamai patrauklus. 13 procentų Seimo rinkimuose, o 6 procentai savivaldos rinkimuose – ką tai rodo? Rodo, kad matyt (rinkėjams) nepriimtinos tos asmenybės ir tas dešinių pažiūrų žmogus nesirenka to sąrašo tik todėl, kad jame tie patys veidai. Ne paslaptis – kiek jau laiko taryboje yra Rimošaitis ar dar kažkas. Mums, nepartiniams, iš šono žiūrint tai atrodo.

H.V. Aš, kaip skyriaus pirmininkas, savo misiją ir suvokiu, kad jei mums pavyktų atnaujinti sąrašą, jei mums pavyktų sąrašo priekyje parodyti žmones, kuriais miestelėnai pasitiki, kuriais pasitiki rajono žmonės, kurie yra žinomi, man tai būtų pagrindinis rezultatas ir sėkmė. Aš šito labai norėčiau. Iš to laimėtume mes visi.

Bet tikriausiai tuos senbuvius partijos narius reikėtų įtikinti, kad kokybinis atsinaujinimas būtų?

H.V. Mūsų skyrius nėra išskirtinis lyginant su kitomis savivaldybėmis. Skyriai visada tarsi paliekami nuošalėje nuo centrinės valdžios, tai jaučiasi, reikia stiprinti skyrius. Kaip ir mes – stiprinti savo grupes – ar tai būtų kokia Aristavos grupė, ar Lančiūnavos grupė, kur buriasi žmonės, tai mums tai būtų labai svarbu.

Kaip, vertinate Jūsų skyriaus nario, išrinkto į rajono tarybą, profesinę karjerą savivaldybei priklausančiose įstaigose ir organizacijose? Nemanote, kad tokie faktai neprideda solidumo Jūsų vadovaujamam skyriui ir visai partijai?

H.V. Kokius turite omenyje faktus? Pasakykite.

Visi žinome darbą Kėdbuse, Specialiojoje mokykloje. Kaip tokie faktai atsiliepia dabartinės valdžios įvaizdžiui? Tokie sprendimai gal efektyvūs derinant ir sprendžiant valdančiųjų priimamus sprendimus, kai reikia palaikyti vieną ar kitą klausimą ir to konkretaus tarybos nario asmeninius interesus, bet tolimesnėje perspektyvoje tokie veiksmai neprisidės prie partijos rėmėjų skaičiaus didinimo.

H.V. Negalėčiau pakomentuoti ir praktiškai atsakyti į jūsų klausimą, nes niekaip nesu susijęs ir neturiu informacijos kaip vienoj ar kitoj vietoj darbinosi Rimgaudas Rimošaitis, bet jeigu asmeniškai man reikėtų jį įdarbinti, tai aš jo jokiu būdu nepriimčiau į darbą.

Grįžtant prie Seimo rinkimų… Kodėl pats nepabandėte sudalyvauti praėjusiuose Seimo rinkimuose? Oponentai A. Navickui nuolat prikišinėjo, kad jis čia svetimas, atėjūnas, o Jūs būtumėte buvęs tos bendruomenės narys, savas?

H.V. Aš jau seniai pats sau esu padaręs sprendimą ir pasakęs, kad pirmiausiai turi būti ten, kur tau patinka, kur išmanai, kur mėgsti. Savęs niekaip nesieju nei su Seimu, nei su kokiomis kitomis pareigomis. Jei paklaustumėte apie galimybę kandidatuoti į merus, tai lygiai tą patį pasakyčiau. Man tai nėra įdomu, aš ten nenoriu, man tai nepatinka. Organizuoti žmones, būti su žmonėmis. Mano mėgstama, mylima sritis – švietimas. Mokykla, mokytojai, vaikai, vadovai. Man tai patinka. Užbėgdamas ir kokiam kitam klausimui į priekį galiu pasakyti – tikrai nesieju savo ateities su Seimu ar galimybe būti meru.

O kai buvote liberalu jaunystėje, toje, kaip sakėte nebrandžioje, vis dėl to kandidatavote į Seimą?

H.V. Taip.

Jaunystės klaidų buvo?

H.V. Tai mes tai ir kalbėjom. Turi ateiti žmonės, turime rinkti žmones, pirmiausia tuos, kuriems tas darbas patinka. Kurie yra sąžiningi, kurie nori dirbti vardan bendrojo gėrio. Ne dėl kažkokių interesų, kurie gali slypėti jo asmenyje, ne dėl interesų, kurie gali slypėti už jo nugaros kažkokiam verslo konsorciume ar kur nors, o dėl to, kad jam rūpi, kad jam svarbu pagerinti tą aplinką, kad jam rūpi žmonės, tas vadinamas bendrasis gėris. Kaip jau Antikoje graikai sakė – dėl to reikia tai daryti. Tokie žmonės turi ateiti.

Kitas klausimas apie Jaunųjų konservatorių lygą. Kiek yra Kėdainiuose jaunųjų konservatorių, kokią veiklą vykdote, kokią vykdysite ateityje? Čia šiaip įdomu, nes visų partijų atstovų to klausiu. Kaip sekasi pritraukti jaunimą ir kokią veiklą vykdote ar vykdysite?

H.V. Jaunųjų konservatorių nėra daug. Aktyvių 7 – 8. Visi jie yra mokyklinio amžiaus, gimnazistai. Ką jie organizuoja ? Prisideda prie mūsų organizuojamų renginių, organizuoja savo kokią akciją ar kokį kitą renginį, kuris jiems yra svarbus. Čia yra visiškas jų pasirinkimas. Mes jokios įtakos jų veiklai visiškai nedarome. Man svarbu, kad jaunimas, jei jau pasirinko šitą politinę kryptį, tam tikrą politinę ideologiją, tegu jie veikia. Man labai svarbu, kad mes suaugusieji, nepaisant kokia politinė partija bebūtume, neplautume vaikams smegenų su savo politinėmis klišėmis ir ideologijomis. Kokių pavyzdžių turime? Mūsų patirtis Kėdainiuose rodo ir galime pamatyti, kad ir jaunimo organizaciją „Darbas“, kuri veikia aktyviai. Aš matau, kad čia tik jaunimo luošinimas. Negalima vaikams pilti politinių klišių, negalima naudotis jais kaip priemone, o čia, deja, visąlaik taip buvo. Man pati skaudžiausia vieta, kad politinė partija juos eksploatavo. Ačiū Dievui, kad tai baigėsi. Bet niekas nėra garantuotas, kad tai negali atgimti.

Bet vis tiek kažkas iš jūsų turi koordinuoti jų veiklą. Juk negali jie vadovauti patys sau?

H.V. Jie patys sau vadovauja. Mes palaikome su jais ryšį, mes tariamės su jais, jei reikia organizuoti bendrus renginius, kur jie gali prisidėti. Komunikuojame, bendraujame, kalbamės. Jie turi išsirinkę savo pirmininką ir jie patys organizuojasi. Pastaruosius 3 – 4 mėnesius aš tos veiklos nejaučiu, turbūt mokslai, bet, matyt, reikalingas ir toks atoslūgis.

Bet ankstesnės valdžios metais jaunųjų konservatorių veiklos išvis nesigirdėjo jokiame kontekste.

Nebuvo jų.

H.V. Jų ir nebuvo. Aktyviau jie pradėjo veikti 2015 – 2016 metais. Gal kiek anksčiau. Man patinka jaunieji liberalai. Jie ateina. Mes kalbamės su jais. Mes organizavom 2 dienų vasaros stovyklėlę su nakvyne Šeteniuose. Pavyko prikalbinti tada šviesios atminties Leonidą Donskį. Jis buvo atėjęs, skaitė jiems paskaitą. Jie norėjo šito. Jie sakė – mes norim su nakvyne, mes norim pabūti, mums reikia tokios ir tokios pagalbos. Ir dabar palaikome su jais ryšius. Man tai yra svarbu, jei mes kalbame apie draugystę, apie santykius, apie atsakomybę. Aš jaunimo tarpe pastebiu tokią problemą: kartais, provokuodamas juos, užduodu jiems tokį klausimą: pasakyk man, kokie tau žmonės yra kaip autoritetai svarbūs. Jie sutrinka, jie galvoja, svarsto. Taip neturėtų būti. Mūsų jauni žmonės turėtų pasakyti. Tai gali būti roko žvaigždė. Aš tikiu, kad jie juos turi, bet apie tai su jais nekalbama, o kai su jais nekalbama, jie susimąsto. Autoritetas yra lotyniškos kilmės žodis, kuris reiškia auginimą. Tu augini kitą žmogų. Ne eksploatuoji, ne engi, tu jį augini.

Paliksime ramybėje jūsų partiją ir skyrių. pabandysime keletą klausimų užduoti Jums kaip švietimo ekspertui. Sakėt Jums tai tinka, patinka ir tuo pačiu grįšim prie miesto reikalų. Kaip vertinate miesto ugdymo įstaigų tinklą, kuris per paskutinius 10 metų buvo ženkliai „optimizuotas“ ? Ar nebuvo padaryta klaidų jį pertvarkant ?

H.V. Turbūt per pastaruosius 10 metų turbūt uždaryta apie 50 procentų mokyklų. Prieš 20 metų, kokiais 1997-1998 metais rajone turėjome virš 11000 mokinių. Šiandien rajone 5700-5800. Per pusę sumažėjo.

Sakykim objektyvios priežastys – sumažėjo gyventojų, sumažėjo mokinių, bet ar normalu, kad mokyklos klasėse mokosi 32 mokiniai? Mes esame, Henrikai, su Jumis apie tai kalbėję, bet aš vėl lenkiu prie to paties.

H.V. Tokiam skaičiui vaikų reikia ypatingų, „superinių“ mokytojų, kurie naudotų pačius naujausius ir geriausius metodus, kurie turėtų galimybę pasiruošti pamokoms, kurie neturėtų tokio milžiniško krūvio, daugiausiai 15-16 pamokų ir tada jie galėtų ramiai ruoštis kitai dienai. Bet šiandien tokių galimybių ir sąlygų nėra. Tai tas skaičius, kurį Jūs sakote, iš tikro yra per didelis. Matematikai, lietuvių kalbai, gamtos mokslams yra per didelis. Jei kalbame ypač apie 7-8 klases progimnazijose, kur reikia meistriškumo, tai čia reikia mokytojo padėjėjo, skelti į grupes, kad būtų galima dirbti su vaikais. Kalbant apie patį tinklą, tai man labai skauda, kai kalbame apie Lančiūnavos pagrindinę mokyklą, ar Aristavos. Aš žinau kaip dirbo šios mokyklos ir jos buvo uždarytos. Gudžiūnai, Pernarava, Kunionys. Nebėra šitų mokyklų, viskas uždaryta. Sprendimus priėmė buvusieji valdantieji. Ir šiandien tie žmonės netiesiogiai dalyvauja politikoje. Kai kas ir tiesiogiai dalyvauja. Turime savo Seimo narį. Jie priėmė sprendimus, jie buvo valdančioji dauguma, jie uždarė. Kodėl jie dabar neatsako į tuos klausimus ? Neturi ką…

Aš apie mokinių skaičių klasėse tai esu kalbėjęs su vienu progimnazijos direktoriumi. Tai jis nematė problemos. Tik mokinių tėvai mato problemą, mokinius mokantys mokytojai irgi mato. Jie netgi tai įvardina „palaikomuoju ugdymu“, kai pro vienas mokyklos duris mokinius įleidžiame, pro kitas išleidžiame. Sakyti, kad 32 normalu, nors paskutinėmis žiniomis rajono taryba sprendimu skaičių sumažino iki 30. Bet vis tiek manau, kad ir tėvai, ir mokytojai sutiks, kad tai vis tiek per didelis skaičius. Kažkada, Henrikai, mes diskutavome ir Jūs sakėte, kad tyrimais įrodyta, kad mokinių skaičius klasėse neturi įtakos ugdymo kokybei. Sutikčiau, jei tai būtų vienodo pajėgumo, vienodos motyvacijos, vienodos brandos mokiniai ir, kaip Jūs sakėte, dar „supermokytojai“. Tai gal vis tik yra problema. Uždarėme daug mokyklų, sukišome į likusias, svarbiausia pasidarė pinigai, bet ne ugdymo kokybė.

H.V. Čia yra didelė problema. Tą patį galėčiau pasakyti. Bet „superinių“ mokytojų neturime. Reikia „superinių sąlygų“. Mokytojams reikia mažesnio krūvio, mokytojams reikia, kad jie turėtų galimybę pasirengti kitos dienos pamokoms, mokėtojams reikia naujausių metodų, kad jie tą galėtų daryti. Asmeniškai galiu pasakyti, kad mane kviečia į mokyklas ir turiu galimybę kalbėti tėvams, kartais kalbu su mokytojais, kartais kviečia susitikimams, mini mokymams su vaikais. Kaip Jūs galvojate – su kuria iš šių grupių reikia labiausiai pasirengti? Su mokiniais. Jeigu ten sėdi penktokai, šeštokai, septintokai ar aštuntokai, pasirengti susitikimui – paskaitai su jais reikia dvigubai daugiau jėgų atiduoti, tam kad juos sujudinti, sudominti, pakelti. Visiškai sutinku, tyrimai rodo, kad mokinių skaičius nėra lemiantis veiksnys ugdymo kokybei, bet tam turi būti sąlygos. Jei to neturime, vadinasi turi mažėti mokinių skaičius klasėse.

Pasisakytumėte už mokinio krepšelį ar už klasės krepšelį kaip pagrindinį mokyklos finansavimo modelį?

H.V. Aš nežinau, tuo klausimu neturiu nuomonės. Sunku pasakyti, nes klasės krepšelis galbūt mažoms mokykloms bus sudėtingesnis. Čia jau reikia skaičiuoti…

Bet tas pats su mokinio krepšeliu.

Ar Jūs už tai, kad mokyklų vadovų kadencijų laikas būtų ribojamas? Dabar dažnai girdimos tokios iniciatyvos.

H.V. Man atrodo, kad tai visiškai nieko neišspręs. Šitas sprendimas, kuris yra rengiamas, nieko neišspręs. Priešingai, dar gali atsirasti visokių dalykų. Kalbu ne dėl to, kad pats ilgai dirbu ir tai liečia mane ir aš turėsiu pasitraukti. Vadybos grandį reikia stiprinti. Viskas prasideda nuo valdžios. Vadybos svarba mokykloje, kaip organizacijoje, yra ypatingai svarbi, bet vadyba tai yra visas vadovų korpusas incorpore. Galbūt kai kurioms mokykloms, kurios nejuda, reikalinga vadovų kadencija, bet tada incorpore visa vadovų grandis turi nueiti. Galbūt gali ateiti tie, kurie pastatys tą mokyklą ant bėgių, paleis ir tada gali ateiti perimti lazdelę kiti. Galbūt kai kurias mokyklas reikia kaip universitetus sujungti, jeigu nejuda – sujunkime. Sujunkime, padarykime vieną progimnaziją iš trijų filialų. Kodėl nejuda? Reikia ieškoti kitų priemonių, o šita yra daugiau politinės reklamos.

Kokia Jūsų nuomonė apie tai, kad politikų galvose gimsta iniciatyvos papildyti bendrojo lavinimo mokyklose mokinių ugdymo programas etnologijos pagrindų mokymu, liberalų atstovė užregistravo siūlymą įvesti filosofijos mokslo pagrindų kursą? Ar gerai, kad politikai bando kištis į mokinių ugdymo mokyklose mokymo programų turinio formavimą?

H.V. Mes žavimės Suomijos švietimo sistema. Sakome: „Kokie pasiekimai! Kokie rezultatai!“. Ten viena iš priežasčių kodėl taip yra – mokyklos turi laisvę. Mokytojas pats pasirenka, ugdymo programą pats susidėlioja. Mokykla čia turi turėti visišką veikimo laisvę. Vienai mokyklai reikalinga filosofija kaip kursas, (aš galvoju, kad visom gimnazijoms, baigiamosiose 11-12 klasėje filosofija yra būtina, kad vaikai suprastų kaip veikia šis pasaulis. Kad jis yra sąryšinga visuma, kad daug dalykų yra susiję, o ne toks lėkštas ar tunelinis mąstymas), o kitoms mokykloms galbūt labiau tinka etika. Leiskim jiems patiems pasirinkti, bet jei politikai tokį meniu pateiks, tai kaip Šiaulių universitete atsirado chiromantijos kursas, tai gal kitose mokyklose atsiras dar kas nors… Nors jau iš kai kurių neformalių veiklų matau, kad kai kuriose mokyklose septintokams vaikams kalba, plauna smegenis apie veidotyrą, kūno kalbą. Kas tai yra? Kam to reikia?

Politikai bando kištis ir primesti tam tikrus dalykus į ugdymo turinį. Manote, kad geriausiai jei tai būtų suteikta mokyklų vidinei laisvei ir jie žinotų. Žiūrint iš kitos pusės, galbūt reiktų pertvarkyti tas ugdymo programas, kurios dabar yra, nes vaikai nepajėgūs susitvarkyti su tuo kas dabar yra. Ar normalu, kad vaikai grįžta iš mokyklos ir daro dailės pamokos namų darbus, dar pridėkime namų darbams ką nors iš filosofijos ar etnologijos…

H.V. Neplėtojant šios minties, visiškai pritariu Jums.

Jus pakankamai sunku aptikti viešojoje erdvėje. Feisbuke paskyrą Jūs turite, tačiau labai mažai reiškiatės viešojoje erdvėje, mažai apie Jus rašo laikraščiai. Ar sąmoningai vengiate to viešumo?

H.V. Aš niekada nebuvau žmogus, kuris nori stovėti priekyje būrio, scenos priekyje…

Bet Jūs jau esate skyriaus vadovas.

H.V. Man tai visada buvo sunku. Tu turi perlipti, peržengti per save. Aš esu antro plano žmogus, bet taip susiklostė. Aš nuėjau į mokyklą dirbti. Tada pradėjau vadovauti pagrindinei mokyklai, tada vidurinei, tada ėjau į Švietimo skyrių. Man tai yra labai sunku. Dėl to reiškimosi viešojoje erdvėje – taip, aš nesu tas. Kai yra svarbu, tada sureaguoju. Bet jei dabar tam skirti visą laiką, tai nieko neturėtum daugiau ir daryti.

Bet kaip partijos skyriaus vadovas Jūs kaip ir prisiimate tą pareigą komunikuoti su visuomene, partijos skyriaus veiklą ištransliuoti.

H.V. Priimsiu šitą jūsų klausimą – pastebėjimą kaip nuorodą, kaip patarimą, kad tam turėčiau skirti daugiau dėmesio.

Matyt, kai apsispręsite siekti kitą kadenciją partijos skyriaus pirmininko posto, įvertinsite tai?

H.V. Galbūt.

Dėkojame, Henrikai, kad apsilankėte. Tikimės, kad labai neužkankinome ir ateityje galbūt dar susimatysime čia mūsų studijoje.

H.V. Jums labai ačiū. Man buvo labai smagu, malonu ir jei kam nors įkrito dalelė to, ką kalbėjome, džiaugiuosi.

Ačiū. Viso Geriausio.

Parašykite komentarą